Keturi didieji socialdemokratijos principai (I)

Keturi didieji socialdemokratijos principai (I)

Nepriklausomybės akto signataras, Europos Komisijos narys, LSDP garbės pirmininkas, gydytojas, istorikas ir visuomenininkas Vytenis Povilas Andriukaitis sako: „Jei tik lūpomis, o ne širdimi kartojate apie ištikimybę keturiems principams – laisvei, lygybei, brolybei ir teisingumui, nesivadinkite socialdemokratais“. Apie socialdemokratijos idėją ir jos didžiuosius principus, tikrųjų vertybių paieškas, šiandienos Lietuvos ir pasaulio politines aktualijas, istorines patirtis ir išgyvenimus interviu su eurokomisaru V. P. Andriukaičiu.

 Jūsų tėvai – 1941-ųjų tremtiniai, į Lietuvą sugrįžę 1958 m. Kokia Jūsų šeimos istorija? Ką Jums ir Jūsų šeimai reiškė grįžimas į Lietuvą ir galimybė gyventi, nors ir okupuotoje, bet visgi savoje žemėje, tėvynėje?

Nelabai aš mėgstu tą žodį „tremtiniai“. Tas aukos, tremties sindromas – jo tiek daug dabar visur, ir jis yra taip primityviai sureikšminamas. Atrodytų, kad mūsų tauta yra vienintelė, kuri patyrė tokius dalykus, kad ta tremtis išskirtinumo ženklas.

Mano tėveliai yra iš Kauno: mama gimusi Kaune, o tėtis – prie Kauno, Amaliuose. Tėtis iš ūkininkų šeimos, mama – iš šlėktų. Tėtis baigė VDU maisto chemiją, o mama – pašto tarnautojų kursus. Tėčiui, gavus pasiūlymą dirbti Klaipėdos muitinės maisto chemijos laboratorijos viršininku, tėveliai ėmė kurtis Klaipėdoje. Tai buvo 1927-1928 metai. Kodėl aš tai pasakoju? Todėl, kad po to Klaipėda buvo atplėšta nuo Lietuvos ir Hitleris ją aneksavo. Mano tėvai pirmą kartą buvo areštuoti nacių.

Mano tėtis, kaip muitinės viršininkas, nuolat kontaktavo su Saugumo departamento direktoriumi A. Povilaičiu. Ir visas tas nacių kontrabandos, ginklų judėjimas, ruošimasis aneksuoti Klaipėdą – tėvas visa tai sekė per Klaipėdos uostus ir informavo Kaune saugumą. Tėvas labai pergyveno dėl situacijos, buvo antinacis. Gali būti, kad tai jį paskatino sutikti su pasiūlymu organizuoti atentatą (aut. atentatas – politinis pasikėsinimas) prieš Hitlerį. Taigi, jis buvo Klaipėdos nacių areštuotas ir 1939 m. balandį atsidūrė nacių daboklėje.

A. Smetona pasiūlė mano tėvui atvykti į Vilnių, kuris buvo visiškai paralyžiuotas, žmonių padėtis buvo tragiška, daug pabėgusių, nyko fabrikai, kuriuos reikėjo perimti. Tėvas buvo paskirtas aliejaus fabriko direktoriumi, šeima įsikūrė Vilniuje.

Mano mamytė kartu su mano broliukais, Remigijumi ir Šarūnėliu, buvo areštuoti namuose. Mano tėvas pabėgo iš daboklės ir, persirengęs pečkuriu, garvežiu pervažiavo iš jau aneksuoto Klaipėdos krašto į Lietuvą. Mamytę išgelbėjo tai, kad Šarūnėlis susirgo  ir, tarpininkaujant Prancūzijos raudonajam kryžiui, ji buvo paleista ir atvežta į Lietuvą.

Naciai nacionalizavo visą mano tėvelių turtą, į Kauną 1939 m. jie grįžo be nieko. Prasidėjo baisioji pasaulio tragedija, kai hitlerinė Vokietija okupavo Lenkiją. Vilnių užėmė stalininė kariuomenė. Prasidėjo derybos tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos, Vilnius buvo perduotas Lietuvai. A. Smetona pasiūlė mano tėvui atvykti į Vilnių, kuris buvo visiškai paralyžiuotas, žmonių padėtis buvo tragiška, daug pabėgusių, nyko fabrikai, kuriuos reikėjo perimti. Tėvas buvo paskirtas aliejaus fabriko direktoriumi, šeima įsikūrė Vilniuje.

Lietuvos teritorinė integracija, kuri susiformavo po II pasaulinio karo, yra neišpasakytai unikali, bet tai yra žiaurių geopolitinių tragedijų pasekmė. Ir Lietuva mokėjo už tai prieškarinės nepriklausomybės praradimu. Visuomeninė santvarka buvo pakeista jėga ir daugybė žmonių susidūrė su iššūkiais. Mano tėvai ir vėl atsidūrė priešų stovykloje. Tėvas nekentė bolševikų, jiems pasipriešino ir buvo išmestas iš darbo. Grįžo į Kauną ir ten 1941 m. birželį buvo suimtas ir kartu su mama ir dviem mažais vaikais ištremtas pradžioje į Altajų, vėliau į steigiamus lagerius prie Laptevo jūros, už poliarinio rato.

1942-1944 m.  tremties pragaras prie Laptevo  jūros buvo baisus, žuvo tūkstančiai įvairių tautų žmonių. Žuvininkystės lageriuose reikėjo įvykdyti baisias darbo normas, žvejoti 12 mėnesių per metus, 24 valandas per parą. Labai sunkaus fizinio darbo reikalavo lendlizo programos (materialinio aprūpinimo fronte) įgyvendinimas: iškrauti iš Aliaskos atskridusius lėktuvus, pakrauti laivus, kurie Laptevo jūra, vėliau Lenos upe ir tuomet geležinkeliu į frontą tiekė materialinius išteklius, reikalavo daug jėgų.

Aš vaikystę praleidau tarp skirtingų tautų vaikų – estų, latvių, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, moldovų. Gimiau Kisiūre, augau Tit Ari saloje. Ten visiškai kitokia geografija, amžinas įšalas, vasarą – 24 valandas diena, žiemą – 24 valandas naktis. Kai man buvo šešeri, neturėjau supratimo, kas yra rytas, diena, vakaras, naktis. Tėvai pasakojo, bet tai buvo tik pasakos.

Vėliau mes persikėlėme į Jakutiją, Oliokminską, miestą kairiajame Lenos upės krante. Man buvo be galo didelis sukrėtimas. Kai tu gyveni poliariniame rate – vienas pasaulio supratimas, kai už poliarinio – kitas. Čia visas gyvenimas tekėjo aplink upes. Visur žiauri taiga ir įšalas, griežtas kontinentinis klimatas,  išgyventi čia – sudėtinga. Taigi, Laptevų jūra – vienas mano regionas, Lena – antras. Tai įdomūs niuansai, kurie paliko labai gilų pėdsaką vaikystėje. Ten buvo visai kitas gyvenimo būdas, buvome visiškai priklausomi nuo žvejybos. Pagrindinis maistas – žuvis ir elniena. Daržovių, pieno produktų – nepažinojau. Pirmą obuolį pamačiau, būdamas šešerių su puse metų.

Kaune, 21 Vid. Mokykla, stovi 4 iš kairės.

Dar vėliau laukė ilga kelionė į Lietuvą, dešimtys tūkstančių kilometrų traukiniu. Ir, vėlgi, tai atsimenu kaip didelį pasikeitimą. Lietuva buvo tėvelių žodžiuose, kalbose, prisiminimuose. Man Lietuva buvo tokia idilija ir kaip idilija išlieka iki dabar. Svarbiausias dalykas yra Lietuva – tėvynė mūsų, tai ypač gerai žino tie, kurie gimė ne tėvynėje. Štai toks paprastas dainos posmelis „Leiskit į tėvynę, leiskit į namus, ten sušils krūtinė, atgaivins jausmus“, kaip jis ilgesingai skambėjo tremties žmonių lūpose. Tai pasilieka visam gyvenimui, ta ilgesio šventumo atmosfera – sušildo, įkvepia. Tai labai gražu ir būtina atsiminti, bet tai nereiškia, kad tai kažkas išskirtinio iš kitų tautų. Ir karelams, ir latviams, ir moldovams, ir ukrainiečiams, kurie grįžo iš lagerių platumų, ko gero tas pats.

Ir tas žodis „tremtinys“ galėtų turėti visai kitą prasmę šiandieniniame praskydusiame, vartotojiškame pasaulyje. Negali matyti savo vaikystės ir viso kito tik per savąją prizmę. Tai egoizmas. Reikėtų žiūrėti plačiau, matyti visos kartos su daugybę istorinių dramų mozaiką. Pavyzdžiui, vienas epizodas – 1941 m. mano tėveliai atsiduria prie Laptevo jūros, kitas epizodas – 1941 m. mažo žydų tautos berniuko tėvai, seserys ir broliai išžudomi Lietuvoje.

Štai kodėl istorinės atminties kontekste tremtiniai yra tik elementas. Suprasti ir analizuoti visumą yra būtinybė. Taigi, mano vaikystė ir jaunystė gali būti begalinių faktorių ir begalinių istorinių kombinacijų pavyzdžiu, bet mano šeimos patirtys yra tik vienos iš tūkstančių patirčių.

Antrojo pasaulinio karo mėsmalė permalė milijonų žmonių gyvenimus, tarp jų ir mano tėvelių, ir tai turi būti suvokta kaip baisi drama, kuriai šiandien mes turime taikos alternatyvą – Europos Sąjungos tvarką. Bet, rodos, kad ta tvarka mums nieko nereiškia, nes, kai matai, kiek žmonių nori karo, ima siaubas. ES mechanizmai – minkštieji, taiką statantys, jie yra kur kas svarbesni nei mechanizmai, paremti ginklu ir kumščio teise. Aš negaliu patikėti, kad šiandien ir vėl yra situacija, kai tarp tautų įsivyrauja šaltojo karo retorika.

1975 m. baigėte Kauno medicinos institutą, 1984 m. Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakultetą. Tuo pačiu 1975-1982 m. dalyvavote A. Strazdelio nelegalaus humaniškosios minties savišvietos universiteto veikloje, už kurią 1976 m. sovietų valdžios buvote suimtas. Ar būtų galima sakyti, kad savišvieta, ieškant atsakymo į pasaulėžiūrinius klausimus, kartais žmogaus gyvenimo kelią lemia net labiau nei formaliosios studijos ir įgytos profesinės kompetencijos?

Profesija be pasaulėžiūros yra nulis, tai yra tik amatas. Medicinos nėra be etikos, be supratimo apie meną, be mokslo. Medikas negali neturėti pažiūrų.

Aš augau šeimoje, kurioje liaudininkų, varpininkų tradicija buvo gyva. Būdamas vaikas, klausiau savo tėvo, kas aš esu. Mokykloje netapau spaliuku, man neleido mama ir tėvas. Ketvirtoje klasėje aš jau didžiavausi, kad juo nesu. Netapau ir pionieriumi, nors 90 % klasiokų jais buvo. Klausimas, kas tu, kokios tavo pažiūros nedavė ramybės. Ėmiau labai domėtis pažanga. Man buvo dėstoma, kad marksizmas-leninizmas yra pažanga, tačiau gyvenime aš to nemačiau. Ir aš nutariau nukalti savo vertinimą, savo pasaulėžiūrą, savo kriterijus ir savo teoriją. Ėmiau nagrinėti socializmą ir, ypač, socialistinės minties raidą  nuo XVIII a.

Universitete įsijungiau į disidentinį judėjimą prieš marksizmą-leninizmą, tarybinę socializmo sampratą. Buvau vienas aršiausių Tarybų Sąjungos kritikų, daug kartų tardytas ir areštuotas.

Kartu su draugu gydytoju V. Kutorga įkūrėme Antano Srazdelio savišvietos universitetą, kuriame studijavome demokratinį socializmą, pripažįstantį visas žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir nuosavybės teisę, demokratiją kaip santvarką, tačiau tuo pačiu sakantį, kad kapitalizmas turi būti transformuojamas, kad reikia kurti humaniškesnes sąlygas milijonams žmonių, mažinti nelygybę ir išnaudojimą.

Kam man reikėjo šio universiteto? Tam, kad aš turėčiau savo pažiūras, kad galėčiau toliau būti, mokytis, skleisti idėjas.

A. Strazdelio universitetas, su gydytoju V. Kutorga

Jau ne vieną dešimtmetį aktyviai užsiimate politine veikla. Kas Jus atvedė į politiką? Ir, vis dėlto, kodėl ji, politika, o ne medicina ar istorija?

Aš nežinau, ką reiškia žodis „politikas“. Aš žinau, kaip teisiškai apibrėžti tą veiklą, tačiau šis apibrėžimas man yra tik siaura teisinė sąvoka. Savęs politiku nevadinu. Tai nonsensas. Nėra tokios profesijos – valdyti žmones. Jei manai, kad yra – tai tu esi nacistas, komunistas, fašistas.

Aš esu visuomenininkas, esu gydytojas, chirurgas, istorikas. Turiu profesiją ir šiandien dirbu kaip profesionalas, kaip gydytojas, kaip mokslininkas, labai sudėtingoje pozicijoje Europos Komisijoje, kur esu atsakingas už žmonių sveikatą ir maisto saugą. Kaip visuomenininkas esu socialdemokratas. Socialdemokratinė mokykla yra labai įpareigojanti. Ji vienodai įpareigoja ginti laisvę, lygybę, brolybę, teisingumą.  Visuomeninę veiklą suprantu, kaip moralinį apsisprendimą būti vienoje ar kitoje barikadų pusėje.

Jūs buvote vienas iš LSDP atkūrimo iniciatorių. Kaip ir kodėl tuo metu kilo mintis inicijuoti LSDP atgimimą?

Dar A. Strazdelio universitete įkūrėme pirmąją socialdemokratinę grupę, nutarėme atgaivinti varpininkus, valstiečius-liaudininkus, socialdemokratų partiją. Ir aš save priskyriau socialdemokratams, S. Kairiui ir kitiems. Tai buvo dar 1972-1979 m.

1987 m. užmezgėme ryšį su užsienio delegatūrų atstovais, tiek valstiečių liaudininkų, tiek socialdemokratų. 1988 m., prasidėjus Sąjūdžiui, dalyvaujant Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrimosi procese, ėmėme brandinti mintį apie daugiapartinę Lietuvą, burti aukštųjų mokyklų žmones. Kartu su K. Antanavičiumi, K. Uoka, A. Sakalu, J. Oleku,  E. Zingeriu ir kitais bendraminčiais ėmėme ieškoti, kas gali tapti iniciatyvinės grupės Socialdemokratų partijos veiklai atkurti nariais. Subūrėme virš 800 žmonių, norinčių dalyvauti partijos atkūrime. Prisijungus trims Vilniaus universiteto šviesuoliams D. Kirveliui, J. Šatui ir A. Bagdonui, taip pat kai kuriems Sąjūdžio aktyvistams, 1989 m. atkūrėme Socialdemokratų partiją.

Kalbino Monika Čiuldytė-Kačerginskienė; tai yra pirmoji interviu dalis, laukite tęsinio.

Close