Trisdešimt metų... Kaip greitai bėga laikas! „Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi!“ – eilėmis prieš gerą šimtmetį į tautą kreipėsi Maironis.
Sąjūdžio laikotarpis į Lietuvą atnešė dideles permainas, laimę ir netektis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo įsteigtas Krašto Apsaugos Departamentas (toliau – KAD). Atsiradus savaranakiškai Lietuvos Valstybei, iškilo būtinybė saugoti jos sienas. KAD buvo pradėti rinkti pirmieji savanorių būriai. 243-uoju užsiregistravo Gedeminas Vyšniauskas. Neilgai trukus, G.Vyšniauskas buvo paskirtas Krašto Apsaugos Departamento, pasienio apsaugos tarnybos, Vištyčio užkardos pamainos viršininku.
1991 m. sausio 8 d. SSSR kariuomenei sustiprinus savo pajėgas Lietuvoje, iškilo reali grėsmė neturėti taip išsvajotos laisvės. Gedeminas Vyšniauskas kaip tik buvo eilinėse atostogose, kai 1991 m. sausio 8 d. į Vilnių buvo įvestos sustiprintos rusų kareivių pajėgos. G.Vyšniauskas buvo skubiai iškviestas į Vilnių, į Aukščiausiąją Tarybą (toliau – AT). Tą pačia dieną, netoli AT pastato vykęs Jedinstvo mitingas, pritraukė apie 10 tūkst.žmonių, buvo neramu, jautėsi provokacijos. Kariškiams buvo liepta atvykti be uniformų. Taip siekta apsaugoti savanorius, nes karo sąlygomis priešai pirmiausia šaudo į uniformuotus. Tačiau esant ekstremaliai situacijai ir skubiam iškvietimui, daugelis KAD savanorių nesuprato ir atvyko apsirengę uniformomis. Jedinstvo mitingo metu mitinguojantys žmonės, kabinosi gyva rankų grandine, minioje girdėjosi šūksniai ir siūlymai daužyti AT langus. Tam, kad neįvyktų kruvinos riaušės, Gedeminas Vyšniauskas su savanoriais plikomis rankomis stengėsi atskirti konfliktuojančias puses, raminti beįsiplieskiantį konfliktą. Tuo metu situaciją pavyko išspręsti pakankamai taikiai, po šių įvykių G.Vyšniauskas liko saugoti Aukščiausiosios Tarybos pastato vidų.
Tai, kas 1991 m. vyko Vilniuje, matė visa Lietuva ir pasaulis. Sąjūdžio lakotarpiu Krašto Apsaugos Departamente, pasienio apsaugos tarnyboje, Vištyčio užkardos pamainos viršininku dirbęs Gedeminas Vyšniauskas, šiandien nedaug pasakoja apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius seimo pastate. Tai, ką pasak G.Vyšniausko, tuo metu darė pastato vidų ir Lietuvos valdžią saugoję savanoriai, buvo savaime suprantama, kiekvieno tėvynės patrioto pareiga. Gedeminas visada tikėjo, kad stiprybė yra vienybėje, o patriotizmą, drąsą, atsidavimą galima įvardinti kaip genetines žmogaus savybes. Jaunam savanoriui etikos ir moralės normų paisymas bylojo apie tikrą vyriškumą – atsakingą ir globėjišką savo Tėvynės, artimųjų ir kolegų atžvilgiu.
Kaip teigia Gedeminas Vyšniauskas, per radiją ir televiziją nuolat girdint, kas vyksta Vilniuje, 1991 m. naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją Aukščiausios Tarybos pastate esantiems žmonėms buvo duota galimybė protingai apsvarstyti ir pasirinkti. Tvyranti įtampa, nežinomybė, artimųjų maldavimas sugrįžti namo, ir rizika mirti buvo dižiulė. Daugelis jautė atsakomybę prieš šeimas, prieš vaikus. Reikėjo apsispręsti ir per 15 minučių palikti patalpas. Kas norėjo, netrukdomi galejo išeiti. Mirties akivaizdoje kiekvienas atsakingas prieš save, artimuosius, prieš Dievą. Laikas brangus, nenuspėjamas, kiekviena akimirka gali būti lemiama į pastatą įsiveržus rusų kareiviams. Dalis žmonių, neatlaikę įtampos išėjo. Tuo metu pastate likti buvo dviguba rizika – nuo savanorių pačių pasidarytų molotovo koktelių, kuriais planuota gintis, visas parlamentas dvokė benzinu.
Pasak Gedemino Vyšniausko, Vilkaviškietis Balčiūnas skubiai darė likusiųjų pastate sąrašus. Sudaryti sąrašai buvo priduoti vadovybei. Prasidėjus sausio 13-osios nakties neramumams tie sąrašai stebuklingai dingo. Buvo paaiškinta, kad jie sunaikinti todėl, kad nepapultų į priešų rankas.
Sausio 13-ąją, apie 12 valandą, kai E.Bučelytė kalbėjo tiesioginiame eteryje, Gedeminas Vyšniauskas nusprendė paskambinti namiškiams ir juos nuraminti. Mobiliųjų telefonu nebuvo, tik taksofono aparatai, aptarnaujatys įmetus 15 kapeikų. Tų 15 kapeikų Gedeminas neturėjo. Pamatęs parlamento pastato viduje, ant žemės inventorių besidedančius ir žudynėms besiruošiančius gydytojus, Gedeminas prie vieno jų priėjo ir paprašė paskolinti monetą. Gydytojas ištiesė 15 kapiekų, tardamas: „po mirties anglimi atsiskaitysim...“. Pasak G.Vyšniausko, nuo tokių žodžių net kojos sulinko. Kiekvienas buvęs pasate, puikiai suvokė, kad ne tik užimant pastatą, bet ir esant bent menkiausiai kibirkščiai niekas nuo savanorių nebepriklausys... Gedeminas paskambino namiškiams... Kitame ragelio gale kruvinomis ašaromis verkiančiai, ir siaubingus vaizdus per TV matančiai Motinai, G.Vyšniauskas tvirtino, kad viskas yra gerai. Tačiau realybėje tai buvo tikras siaubas ir suvokimas, kad visi žus „vardan tos, Lietuvos“...
Sausio 13-osios vakarą, per radiją išgirdę ir per televiziją pamatę kas vyksta prie Televizijos bokšto, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo seimo pastato viduje buvę vyrai ėmė ruoštis blogiausiam. Neužilgo greitosios pagalbos mašinos į ligonines ėmė vežti sužeistuosius. Jose greitai neliko vietų. Į Aukščiausiosios Tarybos pastatą atvežė „lengvai“ sužeistų žmonių, su jais kartu atvyko ir tie, kurie norėjo pasislėpti ar ištrūkti iš tos nakties pragaro mašinos. Supjaustytais nuo dūžtančių šukių veidais, purvu ir krauju permerktais drabužiais, jie čia pat, ant grindų buvo guldomi, tvarstomi. Pastate kilo panika. Visą laiką su savanoriais buvęs kunigas R.Grigas palaikė visus morališkai, aukojo mišias, kartu meldėsi, pastato foje priimdavo išpažintis ir laimino savanorius. Pasak G.Vyšniausko, įtampa ir nežinomybė buvo tokia didelė, kad atlikę išpažinį ir gavę kunigo palaiminimą, nuėję vos kelis metrus, vyrai nualpdavo. Iš patalpose surastų baldų savanoriai skubiai rentė barikadas, statė užtvaras palei langus, pagrindinius įėjimus, kad įsiveržę SSSR kareiviai lengvai jo neužimtų. Ginklų neturėjo. Tam, kad prieš ginkluotą armiją nestovėtų plikomis rankomis, savanoriai išardė į antrą aukštą vedančius metalinius turėklus, juos pjaustė, lankstė ir darėsi strypus gynybai. Apsiginkluota ir gaisrininkų žarnomis, kurios buvo pajungtos prie vandens sistemos: įsiveržus priešui, į jį būtų nukreipiama ir vandens srovė. Naktis buvo klaiki...
Ryte, apie 7-8 valandą, savanoriai buvo išrikiuoti. Prie jų priėjo Vytautas Landsbergis, kiekvienam paspaudė ranką, padėkojo visiems sakydamas „Jūs visi esate didvyriai, Jūs atstovėjote“. Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių įtampa atslūgo neiškarto. Gedeminas Vyšniauskas pasakoja, kad mėnesį pastato viduje buvę savanoriai miegojo ant iš baldų pasidarytų barikadų. Vasario pradžioje Parlamento gynėjams koncertuoti atvyko grupė Šiaulių dramos teatro aktorių ir Stasio Žalalio vadovaujamas choras „Bičiuliai“.
Gedeminui į akį krito universiteto muzikos katedros vedėjo S.Žalalio dukra Vilija. Parlamente gimusi pažintis vėliau išaugo į meilę ir šeimyninį gyvenimą. Sukūręs šeimą, Gedeminas apsigyveno Šiauliuose.
Patriotiškumo genas Vyšniauskų šeimoje perduodamos iš kartos į kartą. „Vaikeli, kad tu žinotum, kaip baisu buvo. Močiutė visas duris užrakino, o aš per langą iššokęs ir mamai maldaujant niekur neiti, išvažiavau į Vilnių autobusu Lietuvos ginti. Seime barikadas statėm, aplink net vyrai alpo nuo įtampos“ – pasakoja Gedeminas Vyšniauskas jau laisvoje Lietuvoje gimusiai dukrai, kuri strapsniu „Ačiū, Tėti: iš kur Sausio 13-ąją tu turėjai tiek drąsos?“ pagerbia savo tėvelius ir Sąjūdžio laikotarpio Lietuvos laisvės siekio atminimą.
Už nuopelnus Lietuvos Valstybei socialdemokratas Gedeminas Vyšniauskas buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu; Savanorių kūrėjų garbės ženklu; medaliu Partizanų Lietuva 70 ir kitais.
Neveltui sakoma, kad tautos jėga – vienybėje ir Lietuva bus gyva tol, kol bus gyvas nors vienas lietuvis. Sąjūdžio laikotarpiu žmonių dvasią kėlusios liaudies dainos, eilės, poetų ir tautos šviesuolių mintys, skatino eiti į priekį, nepasiduoti, nebijoti. Istoriniai pasiekimai, tėvų, senelių pasakojimai ir archyvai šiandien jaunąjai kartai leidžia sužinoti apie to laikotarpio žmonių vienybę, pilietinį aktyvumą, grėsmes ir baisumus. Daug neįkainojamų istorijos faktų ir neužrašytų prisiminimų Sąjūdžio laikotarpio valstybiškai nusiteikę žmonės nusinešė į Amžinybę. Gyvi tų įvykių dalyviai kiekvienam mūsų kelia didelę pagarbą ir įpareigoja pakalbinti juos, sužinoti tai, ką laikas ir metai jau pavertė istorija. Šiandien vykstantys pagarbos renginiai ir simbolika parodo, kad daugybė žmonių tebenešioja patriotizmo dvasią. Matyti, kokia gali būti vieninga ir tikra laisva Lietuva net ir pakitus pilietinio aktyvumo formoms. 1991 m. Sausio 13-osios baisumai – neįkainojama tautos patirtis ir faktai, kurių laikas niekuomet neištrins iš mūsų Valstybės atminties, o laisvės gynėjų retėjančios gretos, likusius gyvuosius leidžia branginti ir vertinti kaip deimantus.
©Vilija Puronaitė-Kirlienė